Vokiečių kuriami filmai yra artimi lietuviams. Turbūt todėl, kad daugelis mus pasiekiančių filmų yra daugiau ar mažiau iš rytinės Vokietijos dalies. Reikalas tas, kad vokiečiams pavyksta būti ir pakankamai vakarietiškiems ir kurti filmus taip, kad jie būtų jaučiami mums, t.y. senosios arba ant nepriklausomybės balansavusiai kartai. Jaunesniems žmonėms visa tai yra vokiškas rejvas. Filmai traukia savo filmavimo stiliumi, ganėtinai atpažįstama  aplinka ir gana lengvai suprantamomis ir artimomis mums istorijomis. Kažkas panašaus nutinka ir žiūrint „Amžiną praktikantą“.

Nors filmas pozicionuojamas kaip komedija, visgi per brūkšnelį tai yra drama. Jau patyręs jaunuolis dirba du darbus – vakarais jis dirba barmenu, o dienomis per praktiką bando prasimušti į kokią nors solidžią finansų įstaiga analitiku. Tiesa, niekaip nėra paaiškinama, kaip iki tokių metų žmogus nesusirado „normalaus“ darbo ir ką jis veikė. Išėjęs iš vienos praktikos, jis bando kitur ir vėl patenka į praktiką. O čia ir prasideda – už kampo ir galimybė gauti darbą, o dar ir jam patinkanti mergina. Bet, komedija nebūtų komedija, jeigu viskas būtų paprasta.

Filmas ir jo sudedamosios dalys tikrai kelia klausimų ir dvejonių, pradedant nuo kastingo. Nėra aišku, kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirenkamas beveik modelio savybių turintis aktorius, kuris susižavi šiaip jau labai vidutinių duomenų grožio prasme turinčia. Ne mažiau kelia klausimu ir tai, kodėl jam netrukdo ją žavėtis tai, kad ji yra turtingo boso (suggar daddy) meilužė, kuri tai daro ne dėl kažkokių paskaičiuotų aplinkybių, o realiai deklaruoja mylinti tą diedulį.  Galiausiai, mergina permiega su herojumi, kai jos mylimasis bankrutuoja visiškai – tiek moraliai, tiek profesine prasme. O permiegojus atsiranda rimtos pretenzijos į meilę pagrindiniam herojui ir net mėginama žudytis, nes pačioje pradžioje jų bendravimo jis ją sutiko ne netikėtai, o boso prašymu…

Apibendrinant – norėta kaip geriau, bet rašyta visiškai atmestinai. Pirmiausia, meilei reikia šiek tiek daugiau nei kelių bereikšmių ir trumpų pokalbių. Antra – joks herojaus vietoje atsidūręs vyras niekada nesielgs kaip herojus, nes jeigu mergelė deklaruoja meilę seneliui, toliau paskui ją lakstyti neleistų jokio vyro savigarba, jau nekalbant apie savigrauža dėl tokio bandymo nusižudyti su tokia priežastimi. Na ir moteris jokia nesižudys vien todėl, kad ji pagalvojo, kad susitikimas, kuriame nieko neįvyko įvyko natūraliai, o iš tiesų jis buvo surežisuotas, siekiant pridengti negalintį atvykti jos meilužį.

Filmo scenarijus tikrai neatlaiko kritikos. Tačiau, kaip ten bebūtų – filmas susižiūri lengvai. Vienintelis iššūkis, kuris laukia žiūrovo – nepradėti nekęsti herojaus už tai, kad jis neturi stuburo ar antraplanio personažo už tai, kad jis iš esmės yra lengvo elgesio.