Menų studijos internetinė svetainė
GARSAS IR SPALVA
Rokas ( gitaros mokytojas )

Vaikyst
ėje buvau labai smalsus ir imlus. Džiaugiuosi, kad turėjau progų pažinti gerų žmonių, iš kurių galėjau semtis žinių. Tad sprendimas mokyti kitus, perduoti sukauptas žinias ir patirtį buvo natūralus. Groju gitara 11 metų. Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje įgijau atlikėjo bei pedagogo specialybę, pedagogine veikla užsiimu penktus metus. Esu smalsus, todėl nuolat stengiuosi tobulėti. Džiaugiuosi galėdamas padėti išmokti groti kitiems, kuriems muzika rūpi taip kaip man.
Jau dvidešimt ketvirtus metus dirbu šį darbą ir matau, kiek kruopštumo, laiko ir pastangų jis reikalauja, kita vertus, niekas kitas man neteikia tiek džiaugsmo. Esu laiminga galėdama perduoti mokiniams savo patirtį ir muzikos meilę. Man smagu matyti jų pasiekimus, atsiskleidusius gabumus ir užsidegimą. Manau, tikiu ir žinau, kad muzika gali pakeisti pasaulį.
Vaida ( fortepijono mokytoja )


Kai buvau maža, svajojau tapti gydytoja arba plaukike. Buvo gana sunku nuspr
ęsti, kuo iš tiesų norėčiau būti. Paskui daug metų mokiausi, daug valandų praleidau prie fortepijono ir tapau mokytoja. Mokau groti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Šiandien klausiu savęs kodėl? Manau, mūsų gyvenimas vienaip ar kitaip susiklosto ne atsitiktinai.
Irma ( fortepijono mokytoja )

Pirmas klausimas, kur
į dažniausiai man užduoda mokinių tėvai: „Ar mano vaikas gabus muzikai? Ar jis gali groti??. Prieš trisdešimt metų, kai tik pradėjau mokyti, išties tikėjau, kad gabumai yra svarbus veiksnys ir jau savaime atlieka pusę darbo. Dabar manau, kad tą pusę atlieka motyvacija, noras ir pasitenkinimas. Kitą pusę - pastangos.
Žinoma, gabiam sekasi lengviau, sklandžiau ir geriau. Bet jei jis neturi noro ar motyvacijos skambinti fortepijonu, gabumai taip ir lieka dulkėti sielos lentynose. Groti gali visi, kas nori. Manau, kad klausimas „Ką vaikas gali pasiekti grodamas?” turėtų skambėti kitaip: ,,Ką vaikui gali suteikti muzika?”
Dovilė ( fortepijono ir dainavimo mokytoja )

Dirbu mokytoja nuo 2007 metų ir pastebėjau, kad man svarbiau išmokyti ne keleto kūrinėlių, kuriuos vaikas galėtų pagroti pats sau ar kitiems, bet išmokyti, kaip atkartoti ką tik nugirstą gražią melodiją, kaip groti iš klausos ar improvizuoti ir niekada nepristigti muzikavimo džiaugsmo. Tą patį principą taikau ir dainavimo pamokose - neruošiu vaikų didelėms scenoms, man prasmingiau atrodo išmokyti juos švariai ir gražiai „pataikyti į natą?, kad dainavimas visą gyvenimą keltų džiaugsmą - ar tai būtų choras, ar pasibuvimas su draugais ar giminėmis.
Violeta (smuiko mokytoja)

Studijoje dirbu nuo pat jos
įkūrimo 2006 m. Man patinka šis darbas. Vesdama pamokas ne tik mokau vaikus, bet ir pati iš jų mokausi. Mane stebina nepaprastas jų imlumas ir gebėjimas mokytis. Vaikai neleidžia sustoti - patys augdami augina ir mus. Stengiuosi, kad visi mano mokiniai išmoktų tinkamai griežti smuiku. Viliuosi, kad baigę mokslus jie nepadės instrumentų ant spintos, bet grieš sau, draugams ar savo būsimiems vaikams. Jeigu jie džiaugsis ir vertins tai, ką išmoko, manau, kad mano darbo tikslas bus pasiektas.
Dirbu pagal Š.Suzuki metodą. Pasirinkau jį todėl, kad jis labai profesionalus ir preciziškas, be to, čia tikima, kad mokytis muzikos gali kiekvienas vaikas, nepaisant jo įgimtų gabumų.
Man patinka dirbti dailės mokytoja, kartu su vaikais stebėti mus supantį pasaulį ir parodyti jiems, kaip pamatytus vaizdus ar išgyventus jausmus perkelti į kūrinius. Per pamokas jie ne tik lavina kūrybingumą ir fantaziją, mokosi įvairių technikų, bet ir pailsi, nes gali laisvai išlieti tai, kas juos slegia ar džiugina. Man patinka matyti juos laimingus ir kartu su jais džiaugtis sukurtais darbais.
Asta ( dailės mokytoja)

Kiek pamenu save, visada piešiau, nuo pat ankstyvos vaikyst
ės. Piešiau gėles, lėlių drabužėlius ir namus, pasakų iliustracijas - viską, kas mane tuo metu supo ir jaudino, spalvomis perteikdavau jausmus ar nuotaikas. Visada norėjau tik piešti, todėl atėjus metui nė nedvejodama pasirinkau dailę.
Dailę matau kaip spalvomis, linijomis ir formomis jausmingai, kūrybingai ir įtaigiai papasakotą istoriją. Ji žadina žiūrovui vienokius ar kitokius jausmus, padeda suvokti, kad pasaulis nėra pilkas ir vienodas, gali nukelti į praėjusius amžius ar kitus pasaulius.
Jūratė ( fortepijono mokytoja )

Jei karalius mėgsta muziką, jo valdose viskas gerai (Mencijus).
Dauguma vaikų fantazuoja, žaidžia, juda, niūniuoja ar dainuoja. Ne vienas svajoja tapti muzikantu, o juk vaikystė - metas, kai svajonės turi pildytis!
Esu fortepijono mokytoja ir džiaugiuosi kiekvienu mažyliu, mamos ar tėčio atvestu į mano klasę, nes kaskart tikiuosi padėti išpildyti svajonę - svajonę išmokti groti fortepijonu.
Tikiu, kad talentas įgimtas, tačiau netalentingų vaikų nėra. Neretai nutinka taip, kad ne itin gabus vaikas, mokomas gero pedagogo ir jausdamas šeimos palaikymą, galiausiai pasiekia daugiau, nei apdovanotas įgimtu talentu.
Grojimas fortepijonu - tai ne tik menas, bet ir mokslas. Kelias nuo juodų taškelių ir brūkšnelių iki didžiosios muzikos yra gana ilgas ir sudėtingas. Džiaugiuosi matydama, kaip mano mokiniai muzikuodami auga, stiprėja ir savarankiškėja. Kaip lengvus kūrinėlius keičia sudėtingi, kaip kaskart įveikę sunkumus vaikai tampa drąsesni ir darbštesni.
Norėčiau, kad į mano pamokas vaikai ateitų lyg į svečius pas gerą draugę, kuria galima pasitikėti! Man patinka, kai jie jaučiasi saugūs, pasitikintys savimi ir išskirtiniai.
Mano tikslas - išmokyti juos grojimo pagrind
ų, lavinti muzikinę vaizduotę, mokyti taisyklingos laikysenos ir „užkrėsti? meile muzikai. Noriu, kad jie išmoktų vertinti kiekvieną natą, kiekvieną pauzę ir jaustųsi atsakingi už kiekvieną garsą.
Stengiuosi, kad vaikai išbandytų kuo įvairesnių muzikos stilių - nuo liaudies dainų, J. S. Bacho ir L. van Bethoveno, iki modernios muzikos ir džiazo. Turėdami tokios patirties užaugę galės pasirinkti savo mėgiamą stilių. Savo mokiniams sudarau sąlygas koncertuoti, ruoštis festivaliams ir konkursams. Juk taip smagu pasijusti atlikėju!
Svarbiausias tikslas, kuriam gali tarnauti menas, yra pad
ėti žmonėms geriau suprasti ir labiau mylėti gyvenimą (R. Kentas).